Nevogsi (Iš 20,15; Įst 5,19)
Nevok (Mt 19,18)
Luko Evangelijoje sakoma: “Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų (...). Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną, mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 19, 17-19). Apaštalas Paulius savo ruožtu įspėja: “Nei vagys, nei gobšai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės” (1 Kor 6,10). Taigi, septintas Dekalogo įsakymas priklauso tiems įsakams, kurie yra neišvengiami, norint laimėti amžinąjį gyvenimą.
Šis Dievo įsakymas draudžia neteisėtai paimti ir sau pasilikti svetimą daiktą ar nuosavybę. Jis taip pat sudaro tinkamas sąlygas žmonių teigiamom pastangom socialiai teisingai tvarkyti pasaulį bei rūpintis jo turimais gamtiniais ištekliais. Taip pat jis apima ir žmogaus suvokimą, kad kiekvienas esame kviečiami ginti, saugoti ir atsakingai elgtis su pačia gamta.
Šis įsakymas ir jo laukimasis apima pačią žmogaus dvasios gelmę ir žmogiškuosius troškimus: „negeisti savo artimo namų: negeisti savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui” (Iš 20, 17).
Vagystė yra neteisėtas svetimo turto pasisavinimas
Vogti svetimą daiktą – tai reiškia pasisavinti kito nuosavybę prieš savininko valią. Tai yra ne kas kita, o nusikaltimas teisingumui ir dar labiau – nusikaltimas artimo meilei. Tai visada Bažnyčia laiko nuodėme, net jei kartais tokį veiksmą ar elgesį gintų Valstybės įstatymas. VII Dekalogo įsakymas draudžia pasisavinti arba laikyti savo žinioje kitam priklausančias gėrybes arba padaryti žalos artimui priklausančiam daiktui ar jo nuosavybei. Jei taip atsitinka, visada privaloma atitaisyti kitam padaryta neteisybę. Be to, mainų teisingumas visada reikalauja grąžinti pavogtą daiktą. Tas pats galioja ir su skolintais pinigais – jie visada privalo būti grąžinti tikrajam jų savininkui.
Įvairios vagystės formos smerktinos moraliniu požiūriu
Įvykdyti vagystę galima įvairiais būdais. Vienas iš jų geriausiai žinomas – tai apiplėšimas. Tačiau yra ir daugelis kitų būdų, kuriais galima padaryti kitam materialinės žalos. Tai ir įvairių kontraktų bei tarpusavio susitarimų nesilaikymas, ir profesinių įsipareigojimų apleidimas, spekuliacija, noras pasipelnyti kitų sąskaita, ypač tų, kurie nesugeba tinkamai susigaudyti tam tikroje situacijoje, kurioje gali būti reikalingos specifinės žinios, kurios padėtų išvengti nuostolių, korupcija, nesilaikymas įstatymų, sąskaitų klastojimas. Tai pat viena iš vagysčių formų yra laikoma ir žmonių įdarbinimas nežmoniškomis sąlygomis ar verčiant kitus dirti tiek, kad tai prieštarautų visuotinai priimtoms normoms.
Mokesčių nemokėjimas
Valstybės gyventojai, mokėdami pagal jų pajėgumą paskirtus mokesčius, prisideda prie pačios Valstybės tinkamo funkcionavimo. Žinoma, jie turi būti teisėti ir renkami tam tikra nustatyta tvarka. Todėl, Bažnyčios požiūriu, mokesčių nemokėjimas yra sunkus nusikaltimas tiek prieš visuomenę, tiek prieš Dievą. Verta prisiminti, kad ir Jėzus į provokaciją, ar reikia mokėti mokesčius ciesoriui, aiškiai ir nedviprasmiškai į tai atsakė: “Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui” (Mt 22,21). Atkreiptinas dėmesys, kad išmoningai sudėtinga mokesčių sistema doroviniu požiūriu naudotis nėra smerktinas dalykas, tačiau piktybiškai nemokėti mokesčių ar juos slėpti, specialiai trukdyti vertinti pajamų dydį jau yra nedoras elgesys.
Protiniu darbu sukurtos nuosavybės pasisavinimas
Protiniu darbu sukurta ir nusavinta nuosavybė taip pat yra vagystė. Todėl nusirašinėjimas mokykloje, kitų mokslinio turinio darbų plagijavimas universitete yra ne kas kita, o paprasčiausia vagystė, į kurią dažnas numoja ranka. Panašiai yra ir su internete parsisiunčiama medžiaga, dauginat kompaktinius diskus, taip pažeidžiant autorines teises ar net vagiant verslo idėjas. Kad būtų galima įsigyti svetimą intelektualinę nuosavybę, reikia autoriaus sutikimo ir jam skirto atlyginimo už tai, kas jo buvo sukurta.
Vagystė pasitelkiant apgaulę
Apiplėšimą įvykdo ir tie, kurie siekia materialės naudos meluodami ar iškraipydami tikrąją situaciją. To paprastas pavyzdys – elgetavimas siekiant pralobti, o ne dėl to, kad žmogus nesuduria galo su galu. Taip pat čia reikia prisiminti ir tuos, kurie samdytiems darbininkams nenori sumokėti to, kas jiems teisėtai priklauso pagal abiejų šalių susitarimą.
Vagystė nėra vien tik pasisavinimas daiktų, pinigų, nuosavybės ar darbo. Tačiau tai gali apimti ir mąstymo būdo, laisvės, širdies, tikėjimo, ramybės, meilės pasisavinimą. Taip pat vagyste galima laikyti garbės atėmimu iš garbingo žmogaus arba būtų tas pats, kai atimama ramybė iš šeimos, tikėjimas iš tikinčio žmogaus, tėvas ar motina iš naujagimio, viltis iš senyvo amžiaus žmogaus, žmona iš vyro ar atvirkščiai.
Teisingumo atstatymas
Gailestis dėl padarytos bet kokio tipo vagystės turi būti apjungtas ir su padaryto blogio atitaisymu. Tai yra vienintelis kelias Dievo atlaidumo link. Ne tik tas, kas atliko vagystę turi atlyginti padarytą žalą, bet ir visi, kurie prie šio nusikaltimo buvo prisidėję. Kiekvienas neteisingumas, kiek tai yra įmanoma, privalo būti atitaisytas. Tai yra asmeninio teisingumo aktas.
Jei kam buvo padaryta žala pasisavinant kitam priklausantį daiktą ar nuosavybę, tai esame paties visa ko Kūrėjo raginami tai grąžinti ir atitaisyti padarytą blogį. Juk ir Zachiejus Jėzaus akivaizdoje sakė: “„Pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai” (Lk 19,8). Taigi, nepakanka gailėtis dėl padarytos vagystės, bet būtina atsilyginti už padarytą nuostolį ar žalą.To reikalauja pats teisingumo principas.
Elgesys su bendra nuosavybe
Žmogus yra pašauktas bendradarbiauti su Kūrėju ir palaikyti tvarką jo sukurtajame pasaulyje. Tad bet koks sukurtas žmogaus gėris, kuriuo visuotinai sutarta, kad gali naudotis visi, tampa bendra nuosavybe ir privalo būti saugomas ir prižiūrimas kaip ir privatinė nuosavybė. Dėl šios priežasties bet koks vandalizmo aktas ir bet kokia žala padaryta visuomenei priklausančiai nuosavybei yra priskiriama vagystei ir tai, suprantama, kad turi būti atlyginta. Negana to kiekvienas esame įpareigoti sudrausminti tuos, kurie pasiduoda vandalizmo protrūkiui, kad nebūtų padaryta žala bendrai nuosavybei arba ji galėtų būti bent minimali.
Prioritetas – turtingas dvasia
“Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukite lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis” (Mt 6,19-21). Kas vagia, tas rūpinasi neleistinomis priemonėmis apsikrauti gėrybėmis, tačiau džiaugsmas tokiomis neleistinomis priemonėmis susikrautu turtu sieloje pagimdo vien tik nusivylimą ir kartėlį. Tai atsispindi ir Jėzaus perspėjime: “Saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto” (Lk 12,15). Šv. Antanas iš Paduvos priduria: “Kas krauna turtus yra didesnis vargšas už tikrą vargšą, nes nėra pats sau šeimininkas: atrodo, kad yra pinigų valdytojas, tačiau iš tiesų yra pačių pinigų užvaldytas”.
Kun. bažn. t. lic. Klemensas JARAMINAS
Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapija
Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
